TENERIFĖS lobiai ir grobiai (šiaurė)

Reportažas iš Karibų jūrų apsupto Gran Kanarijos salyno, TAIP, TAIP, iš T-E-N, netoli Islandijos… Remiuosi įdomiosios geografijos perliukais, žybtelėjusiais įvairiuose Lietuvos medijos kanaluose, kuomet pasakojama apie gyvenimą Tenerifėje. Sala, matyt, susuka žmonėms smegenėles, jiems pasidaro taip GERA, kad jie nebežino kur besirandą ir kalba ar rašo bet ką. Arba sala dreifuoja.

Daugiau apie Tenerifės salą rasite čia.

Dažniausiai TENERIFĖ plaukioja VA ČIA O mes – tvirtai įsitikinę salos egzistavimu Kanarų salyne ir toliau ją tyrinėjame. Šį kartą ir vėl šiaurėje – žygiavome lengvai ir nelabai toli. Marsas įsiprašė keliauti kartu nuo ryto budėdamas prie automobilio durų, nors ne kartą esu sakiusi, kad jo į žygius nebeimsime, nes 14 kg spurdančio svorio kai nuokalnė virsta įkalne… Tačiau šį kartą kelias buvo toooks lengvas, kad ridenosi Marsas smarkiai laimingas, pakeliui  pasigėrėjimo “awww awww “ iš nepažįstamų dvikojų girdėdamas.

Žygeivis PO visko… Ta galinė kulšis… ? RAMBLA DE CASTRO| Ruta del Sendero del Agua en Los Realejos Kelionę galima pradėti nuo Playa de los Roques ar net nuo Puerto de la Cruz ir keliauti iki El Mirador San Pedro. Mums šį kartą norėjosi ramiai.  Auto pasistatėme calle Geranios (Los Realejos miestukas) ir įžengėm tiesiai į taką, kuris vingiuoja aukštai palei vandenyną.

Nuo pirmų žingsnių akyse pasidarė LABAI gražu, o ir diena tobula pasitaikė, su žydru dangumi ir ne per karšta. Ėjome išsišiepę, Marsą ganydami, nes jam vis rūpėjo skardžio kraštą pažymėti. Takas – vietomis grįstas akmenimis, vietomis žemė, vietomis medinės lentelės. Pėdinom virš siaurų paplūdimiukų, o giliai apačioje, į akmenis ir uolas, dužo bangos. Karts nuo karto kelias nuvingiuodavo žalumon į palmes (čia šiaurė, čia vešlu ir žalia) ir neregėto dydžio kiaulpienių kelmus.

Palo Blanco barankoje*, oi, tarpeklyje, stūkso La Gordejuela griūvėsiai. Jie taip gražiai atrodo, kad įsivaizdavau, jog tenai kažkada buvo įspūdingas pastatas su ĮSPŪDINGA paskirtimi, tačiau tikrovėje viskas – “arčiau žemės”. Tas kerintis pastato grobas, pasirodo buvo vandens siurblinė, kuri aprūpindavo Orotavos bananų plantacijas vandeniu net už dvylikos kilometrų. Ta mintis, pastatyti siurblinę ten kur vandens versmės nuo Teidės plūdo su griausmu, finansiškai nepasiteisino, ir dirbo ji nuostolingai, o kuomet drėkinimo sistemos tapo pažangesnės ir pigesnės, siurblinę tiesiog paliko ‘būti‘. Ir štai ji vis dar YRA (kirtis ant Y), ir jos griaučiai atrodo fantastiškai, mistiškai ir visaip kitaip YPATINGIŠKAI. Prieiga iki šio architektūrinio skeletono yra uždaryta (oficialiai), bet … bebaimių taisyklių laužytojų juk niekur nestinga. Pasitaiko ypatingesnių, kurie apsilanko griūvėsiuose ne tik sienų paterlioti, bet ir pasivaikščioti tomis pačiomis sienomis, o tiksliau jų kontūrais…eina sau, man širdis stojo žiūrint.

Prisižavėję La Gordejuela griūvėsiais IŠ TOLI ir daug kartų patikinę Mariją, kad ten nėra kaip nusileisti, neskubėdami priėjome Casona y hacienda de Castro. Pakeliui dar yra mažutis San Fernando fortas su patrankėlėmis, kurios buvo skirtos gąsdinti piratus. Castro casona (namas) – tiesiog žavingas, menantis 16-ą amžių, šiuo metu jame turėtų gyvuoti turistų info centras, bet kas TURĖTŲ, nebūtinai yra…

Neapsakomo grožio žemės plotas, kuriame įkurta hacienda** ir stovi TAS namas, atiteko portugalų pirkliui Hernando Castro penkioliktame amžiuje kaip padėka už pagalbą užgrobiant salą. Na ką čia bepridursi, lobis grobis… Lopinėlis laimikio Apačioje – Castro paplūdimys su savu kriokliu. Taip ir įsivaizduoju gyvenimą TUOMET. Užgrobtoje pasakiško grožio saloje, gauni derlingos žemės su prieiga į nuosavą paplūdimį (na ten toks skardis, bet laiptukai yra, tiesa įrengti ne Castro laikais, bet , manau, Castro turėjo savų būdų ten nusileisti), augini vynuoges ir cukranendres, žarstai pelną rieškutėmis, šaudai į piratų laivus, kurie neteisėtai tavo užgrobtą žemę nori užgrobti ??? ir taip ramiai sukasi pasaulis… Back to reality Žygiuojant toliau paliekame kelią dėl takelio ir NESIGAILIME, nes randame puikią vietą užkandai, o tai mūsų šeimos pasivaikščiojimuose užima tikrai ne paskutinę vietą. Cueva del Naciente of Madre del Agua vanduo tekėjo, tik ne taip smarkiai kaip tikėtasi pagal pavadinimą, tačiau mums tai nerūpėjo, nes ten, tvarkingoje medinėje terasoje aukštai tarp palmių, mus aplankė vietinė fauna pasakiško gaidžio pavidale.

Nereikia aiškinti kaip į tai reagavo Marsas. Teko jį pančioti, o gimęs gi laisvas, tačiau kitaip būtų paskui tą gaidį per skardį ir į palmę, tik bėda – Marsius juk besparnis, beuodegis ir benosis (pardon – suplotanosis… matyt ir jo protėviai su gaídžia ir vištėm turėjo reikalų, o besivydami snukeliu į palmę, ąžuolą ar eglaitę atsitrenkė…). O gaídis Tenerifėje yra ypatingas padaras, kukariekuoja ryte IR vakare ar šiaip kada pageidauja,  gyvena laukinėje gamtoje ir plasnoja e-r-e-l-i-u. Konkretus evoliucijos pavyzdys. Palikome trijulę nepaliestą (galiausiai pasirodė du gaídžia ir viena gallina***), Marsą į šaltinio kanalą įstatėm ir pagarbą vandeniui atidavėm. Tada liuokt pakilome iki El Mirador San Pedro. O ten vaizdas ir VĖL gražus, bet jau buvome pakeliui priganę akis, tai labai nenustebome. Užsukome į gerai atrodantį restoranėlį apžiūrėti tualetų ir gerai juos įvertinę pasukome tuo pačiu keliu atgal.

Visiems SAVAS kelias… VISO maždaug 6 km pirmyn ir atgal (nuo Playa los Roques – 8 km). Mes užtrukome 2,5 valandas su pavalgymu ir gaidžių stebėjimu. Rekomenduoju nuoširdžiausiai šį muy muy bien taką su vaikais ir gyvūnais. VISIEMS keliavusiems, tiek tiems kurie myli vaikščiojimą tiek tiems, kurie tik p-a-k-e-n-č-i-a – LABAI patiko ❤

Sakau – VISIEMS patiko ? *barranco (isp.) – tarpeklis **hacienda (isp.) – ūkis, didelė sodyba, ale f-a-z-e-n-d-a ***gallina (isp.) – višta, (rus.) vardas (eina sau :D)

Straipsnio šaltinis: https://bezdzionesnuotykiai.com/2019/03/08/tenerifes-lobiai-ir-grobiai-siaure/.