La Gomera pėsčiomis (2 dalis)

La Gomera mums pastoviai vaidenasi. Matome ją net tada, kai kitiems ji nesirodo pasislėpusi už debesų, smėlio dulkių ar šiaip ne nuotaikoje būna. Todėl ryžtas grįžti dar keliems pabraidymams po jos klostes niekur nedingo. Kartą, suplanavę žygius, neradome vienai nakčiai nakvynių atkarpose, kur dar nežygiavome (Camino Natural Costas de La Gomera) , o štai kitą kartą – pavyko ir mes IŠSIRUOŠĖME.
Taip, DVIESE ir taip – PĖSČIOMIS.

Teide_Tenerife_La Gomera.jpg

DIENA 1
Etapa 1 – Camino Natural Costas de La Gomera
SAN SEBASTIAN DE LA GOMERA – HERMIGUA – 27 m
Pirmoji atkarpa nusimatė labai ilga – 27 km be jokios civilizacijos, o tai neramino. Baiminausi dėl kojos, nes pasirodė, kad ne šiaip ją maudžia, bet sausgyslė įplyšusi, tačiau tiek laukus, negalėjau vėl nukelti kelionės, juolab, kad mūsų laikas Kanaruose baigiasi. Taigi, susipakavome kuprinikes, nepamiršome lazdų (šį kartą jas turėjome abu), Jonas pasirūpino snicker‘iais (ir daugumą jų pats suvalgė..) ir išplaukėme Fred Olsen keltu iš puerto de Los Cristianos (Tenerifė), Marsą ir mergaites palikę miegančias, gerosios fėjos Zitos globai. Kadangi kelionė keltu nori nenori atima laiko, jį ir jėgas taupydami keletą km per San Sebastian miestą iki granja Queseria pavažavome taxiuku, o tada labai patenkinti – pajudėjome SAVO keliu.
Granja Queseria La Gomera.jpg

Dienos gražumas ir LAISVĖ tiesiog siautė aplink mus. Nežinau kaip nusakyti tą ėjimo kaifą, kai visas tikslas yra EITI. Mums tai žiauriai patinka. Teidė, matoma Tenerifėje, lydėjo mus beveik visą šį etapą ir buvo taip gera jai šypsotis ir siųsti linkėjimus žingsniuojant La Gomeros paviršiumi.
Pirmieji aštuoniolika kilometrų ištirpo be vargo, su šypsena ir pokalbiais. Atkarpoje su plačiu keliu, netgi sutikome darbininkų mašiną, kuri strigo ropšdamasi akmenuotu mūsų taku, pasilabinome ir keliavome toliau. Kelias paprastas ir nesudėtingas, o vaizdai – superiniai.
Coastal walk La Gomera_Teide.jpg

Štai nuo aštuoniolikto kilometro, atstumą žymintys kuoliukai (kas 1 km) vis ilgiau nepasirodydavo. Vėją, skrodžiantį medžius, pakeitė vandenyno ošimas ir kelias pradėjo leistis žemyn, vis žemyn. Kojų pirštai besiremiantys į žygio batų nosis jau pradėjo mausti, lazdos dirbo visu pajėgumu, aš jomis labai pasitikėjau: rėmiausi, guliausi ir laikiausi. Toks ėjimas, labai teisingai būtų pavadintas – ėjimu visomis keturiomis, nes rankos krūvio gavo panašiai kaip kojos. Visgi eiti žemyn  YRA sunkiau. Aš labiau mėgstu pa-leng-va kilti, BET kas kartą kopdama prisimenu, kad pakilus VISUOMET reikės ir nusileisti 😉

LA Gomera hike walk.jpg

Que tal, muchachos?
Netoli etapo pabaigos išlindome virš Playa Caleta, tame paplūdimyje lankėmės ankstesnėse kelionėse po salą, labai rekomenduoju visiems, gražu ten, Teidė spindi tolumoje ir jausmas toks laukinis, nors keletas žmonių dažniausiai būna aplinkui, tokių kaip mes – klajūnų, kampevanininkų ar turistų ieškančių La Gomeros perliukų. Šį kartą Playa Caleta pasigrožėjome iš aukštai ir tęsėme savo žygį per katėmis turtingą teritoriją, nors ženklai pakartotinai skelbė, kad tose vietose dresuojami medžiokliniai šunys?!? Taip ir nesupratom, ar čia šunys su-ka-tė-jo, ar katės juos suėdė…
La Gomera Caleta playa.jpg

Paskutinis etapo kilometras ŽINOMA yra žemyn, biriu ir stačiu šlaitu. Visai ne feng shui, todėl neskubam, aš saugau koją ir tikiuosi neišsitiesti finišo tiesiojoje. Ir, žinokite, su šviesa, per 7 val. 40 minučių nupėdinome 24 km (pirmus tris iš 27 km, kaip minėjau, per miestą pavažiavome taxiuku), pakilome apie 700 metrų ir nusileidome 950m. Jautėmės gyvi ir labai išalkę. Gerai, kad tikėdama mumis, vakarienės vietą buvau užsakius 😋 el Faro restoranėlyje, kur praeitą kartą atžingsniavę į Hermigua, iš kitos salos pusės, gerai prisišniojome vyno ir skaniai pavalgėme.

Cabras La Gomera walk.jpg

Ožkos  mūsų kelyje strakaliojo daug greičiau nei mes, mes su jomis kalba bendravome, ten galima bliauti garsiai ir kiek tik nori!
Šį kartą La Gomeros vynelis manęs nesužavėjo, bet maiste buvo kažkokių priedų, nes ėmė netramdomas juokas, žinot, kai NEGALI nustoti žvengti, o į tave žiūri ne tik nustebę valgytojai prie gretimų staliukų, bet ir tavo partneris… Žodžiu, nuovargis visiems pasireiškia savaip.

La Gomera.jpg

tie kas pasidavė…
Iš restorano, kur aplink kojas šlaistėsė katė ir trikojis šunėkas, kurį globoja El Faro moterėlės (restoranėlį valdo vyresnio amžiaus moterų truijulė), išėjome labai LAIMINGI. Dar pasibastėme pakrantėje, bet į Santa Catalina koplytėlę, kuri tamsoje, vandenynui dardant per akmenis, atrodė smarkiai spooky, įeiti neišdrįsome… (Na, o apie nakvynės vietą daug nerašysiu, tik tai, kad blyn nesimiegojo tame fui  butuke, nors švaru buvo, bet labai kažkaip sena ir fui…)

IMG_4836.jpg

Butukas su privalumais, per du aukštus, su įsivaizduojamu balkonu ir kiek per žemomis durimis…
DIENA 2
Etapa 6 – Camino Natural Costas de La Gomera
La DAMA – ALAJERO – 12,4 km
Ši diena, pagal išankstinį scenarijų buvo skirta POILSIUI ir nesurežisuotiem pasilaipiojimam, TAČIAU…! Apsvaiginti pirmosios dienos sėkmės mes neatsispyrėme dar vienam Camino Natural Costas de La Gomera etapui (aišku aš sugalvojau, o Jonas iš karto sutiko vyną El Faro guršnodamas).  Taigi, reikėjo kažkaip nusigauti į kitą salos pusę, nes atkarpas nuo Hermigua į abi puses jau buvome įveikę. Pasirinkome etapa 6 La Dame – Alajero, nes Alajero laukė sekanti nakvynė. Informacijos apie šį etapą nenagrinėjome, tik užmetėm akį, kad 12 km ir buvome tikri, kad liuokt liuokt ir jau puotausime aukštai Alajero kaimelyje.
O BE REIKALO…

m-gomera.gif

Paveiksliukas iš interneto
Pirmiausia, tai vienoje iš info lentų, spoksant į žemėlapį, man staiga suspaudė vidurius. Mačiau raidžių žaismą, kurio anksčiau nebuvau pastebėjusi – Alojera ir Alajero. Skirtingi kaimai, kurios vieną nuo kito skyrė 38 km vingurių viguriuoto kelio automobiliu (o jau pėstute, tai apie trejetą dienų) ir tik vienas buvo TAS, kurio mums reikėjo. Drebančia širdimi suradau nakvynės užsakymą ir „ufffff“ – laiminga diena! Naktis išgelbėta, belieka iki to Alajero kaimo NUEITI.
Taksiukas susirado mus pats dar žingsniuojančius pusryčių į Bar Pedro. Guaguas (autobusus), deja, būtų per ilgai užtrukę gaudyti, todėl sutarėm su taksiuku, kad mus paims po pusryčių ir nugabens į bananų augintojų miestuką La Dama, o iš ten jau savo kojomis tipensime iki Alajero.

Abandoned house LA Gomera.jpg

Pakeliui, namuks, iki jo tik pėstute per kalnus ir jis NĖRA negyvenamas. Spyna sakė, kad turi namukas ir šeimininkus, o ir užrašas ant sienos aiškiai sako “NIEKO NELIESTI“
Pas Pedro, jau viskas pažįstama, pasirinkome nuošalų staliuką lauke, sučepsėjome tokį vidutiniškai skanų ispanišką omletą, susipylėme šviežių, vietinių apelsinų sulčių (nes Pedro į mano prašymą zumo natural tik sušnairavo ir pakėlęs apelsinų dėžę paaiškino, kad ki-to-kių, nei natural pas jį nei NEBŪNA) ir sėdome į pačiu laiku privažiavusį taksiuką. Vinguriavom kaip reikalas, toli visgi, taksiukas vis pyptelėdavo ant posūkių, aš užsimerkiau ir atsidaviau kylančiam bloguliui.

walking La Gomera Hermigua.jpg

kažkur tarp La Gomeros klosčių
Jau per šešiasdešimt perkopęs vairuotojas papasakojo, kad saloje praleido visą savo gyvenimą ir kad kitur jam per daug šurmulio, o štai La Gomeroje‘muy tranquillo’… Paleido tokią tinkamą muzikėlę, kad jei ne nostalgiškais balsais traukiama ‘La Gomera la isla bonita’ būčiau pagalvojus, kad esu ne ten kur buvau ir kad man dainuoja Buena Vista Social club diedukai. Važiavom gerą pusvalandį ir kai išlipome prie gražios bažnytukės suvokėm, kad GAL reikėjo dar pavažiuoti, nes etapas Nr. 6 prasidėjo stačiu stačiausiu ir biriu biriausiu šlaitu žemyn iki playa, o perėjus tą playa, kitu stačiu stačiausiu šlaitu varė atgal į viršų (o galėjome su taksiuku iki playa pavažiuot, būtume kelius pataupę…). Oi burnojau tada, nes diena gi POILSIUI skirta, paprastiem DVY-LI-KAI km, o čia….
La Rajita La Gomera hike.jpgLa Rajita apačioje – iki jos ir atgal į viršų
Paplūdimys toks, kur TAIP dūžta bangos, kad ne tau Martynai maudytis, džiaukis, kad galėsi įkaitusias kojas LABAI atsargiai į šniokščiančias putas įkišti ir tai tik vieną po kitos, skaičiuojant bangas (kas dešimta užlieja viską, geriau traukis). O diena pasitaikė kaitri kaip nežinia kas. Bet juk tik 12 km….
Galiu užbėgti už akių ir pabrėžti: DARYKITE, ŽMONĖS, NAMŲ DARBUS, nes skaičiai ir kilometrai DAR NE VISKAS….
Taigi, nusileidome išprakaitavę iki La Rajita paplūdymio, ten stovi užplombuotas žuvų sūdymo fabrikėlis, kuris ankstesniame gyvenime dirbo visu pajėgumu ir  įdarbino net keletą gyvenvietės kartų. Šiais laikais vietiniai verčiasi bananais, o tuos kuriuos sutikome apačioje – maudė vaikus mažame baseinėlyje, kurį patys buvo prisipūtę.
IMG_20190416_1642329.jpg

Kertame tarpeklį ir ką – KYLAME vėl – aukštai ir stačiai, nes šiaip, MUM NĖR KĄ VEIKTI… Rimtai, šiame etape aš tikrai varvėjau prakaito ašaromis, jos nevalingai biro nuo mano skruostų.
Kai prisimenu, galvoju, kaip naivu buvo tikėtis, kad tie 12 km bus lengvesni, nei jau nueiti 27 km…
IMG_20190416_1654068.jpgLa Rajita jau iš kitos pusės
Informacinis aprašymas teigia: ,gently sloaping‘ bet aš niekaip su tuo nesutinku, tas ‚gently‘ čia tikrai ne į temą ir DAR – visa tai tęsiasi ‚forever‘…. aukštyn, žemyn, aukštyn, žemyn, gražu tai tikrai, netgi labai, BET, kai prieini DAR VIENĄ tarpeklį, supranti, kad GALBŪT šį etapą google translator išvertė NE VISAI teisingai…
IMG_4869.jpg

Mes tikrai VĖL ėjome ne-si-bai-gian-čiu tarpekliu, zigzagais žemyn ir palei visą vinguriuojančią, begalinę vidinę sieną tol, kol atkakliai dėliodami kojas, išnirome kitoje pusėje. Tiesa, aš atsilikdavau, trauma jau davė apie save žinoti, pykau, kad nepasidomėjome reljefu labiau, bet tuo pačiu labai džiaugiausi, kad ŽYGIUOJU, nes ten buvo NEPAPRASTAI gražu, savotiškai VIENIŠA ir GERA.
IMG_20190416_1930364.jpg

O tada prasidėjo ilgas ir status pakilimas. Buvome pavargę ir kilometrų stulpeliai šioje atkarpoje taip ilgai nesirodydavo… kad mes vis nuspręsdavome, jog tą ar aną kilometrą praleido ir nepažymėjo, bet, deja… visus alei vieno stulpelius teko praeiti ir visų alei vieno viltingai ieškojome akimis.
IMG_20190416_1937486.jpgEinu… matot?
Kai liko tik pora km kelio, supratome, kad reikia panešti nakvynės savininkams, jog vėluosime. Žvalgėmės nuo viršūnės ieškodami Alajero kaimelio, bet matėsi tik keli pavieniai pastatai… na, labai toli, ant tolimo kalno, bolavo mažutė koplyčia. Tikrai negalėjo būti TEN, nes juk liko vos du kilometrai….???
O KAS JEIGU IR KM KIEKIS ETAPO APRAŠYME YRA NETEISINGAS???
Šmėstelėjo mintis ar spėsime iki tamsos, ar teks pas ožkas į olą?
IMG_20190416_1818404.jpgTą rytą neskubėjome nei keltis, nei pusryčiauti, o dar kol atriedėjome per visą salą… 12 km planavome įveikti per 4-ias valandas, ‘easy’
Štai tada Jonas, kuris žygiavo pirmas, pranešė, kad mūsų du kilometrai driekiasi per DAR VIENĄ tarpeklį… ‘No shit’ pagalvojau, bet nieko nebesakiau, pasirinkimo juk nebuvo… Ėjom.
IMG_4889.jpgČia kai dar nežinojome apie paskutinį tarpeklį… bet gi kaip gražu…
Galiausiai, užsikabarojus viršun pasimatė ir Alajero. Staiga pasidarė vėsu, visgi aukštai tas kaimelis, o jau buvo vakaras. Butuke (taip pat labai šaltas) pirmiausia norėjosi nusiplėšti prakaitu permirkusius rūbus ir palįsti po šiltu dušu. Tą ir padariau, o ten….. NEBUVO šilto vandens…
Daug 🤬🤬🤬, nes pasirodo, ta miela jauna porelė, kuri daug daug draugiškai plepėjo PAMIRŠO įjungti boilerį… Mes buvome VIENINTELIAI svečiai jų prižiūrimuose svečių namuose…. O jie PAMIRŠO įjungti boiler????!!!! Jo… jaunimas blyn.
Juos nuo baisingo review išgelbėjo rekomenduotas ir paslaugiai, iš anksto, užsakytas restoranėlis El Meson de Clemente. Mes TAIP SKANIAI pavalgėme ir TOKĮ NUOSTABŲ Lanzarotės vyninės, Rubicon‘ (žinau, žiaurus sutapimas) vyną sugurkšnojome, kad parėjus atgal į šildytuvu prišildytą butelį (800 metrų aukštyje naktys – labai šaltos, o vėjas košia kiaurai), kur jau bėgo šiltas vanduo, viskas atrodė mucho mejor 😊😊
IMG_E4887.jpgir nulipom ir užlipom iki pat viršaus
DIENA 3
Etapa 7 – Camino Natural Costas de La Gomera
ALAJERO – PLAYA SANTIAGO 10,5 km
Deja, nepavyko mums su jaunimėliu (ji iš Ekvadoro, jis iš Olandijos) išgerti kartu mėtų arbatos, nors jie primygtinai siūlė, tačiau mes, pasimokę iš savo vakarykštės klaidos, nutarėme ne visai pasitikėti Camino Natural Costas de La Gomera aprašymais. Geriau pasidžiaugti sutaupytu laiku JAU NUĖJUS paskutinę atkarpą, nei drebėti, kad pavėluosime į keltą iš San Sebastian į Tenerifę, nes ryte nepasiskubinom. O ir gerai padarėme, nes ir šiame, ypač paprastame etape, taip pat neapsiėjome be NUOTYKIŲ.
Pradžioje kelias vedė per labai gražų Alajero į dar gražesnį ir mažesnį Targa kaimelį.
Tagra La Gomera.jpgGražutis Targa kaimelis
Tuomet driekėsi toliau, tik reikėjo žiūrėti ženklus ar bent jau atidžiau permesti akimis informaciją, kurią sąžiningai atsispausdinę tempėmės kuprinėje. Aprašyme įkyriai kartojama, kad visą laiką ŠVELNIAI leisimės, būtent to su +/- abejone ir tikėjomės, bet kai vietoje leidimosi pradėjome kilti, netgi kopti viršun, taip stačiai, kad lazdos pradėjo trukdyti, SUSTOJOME.
Mus ropomis pasivijo vokiečių pora ir apšvietė, jog jie ieško olų su piešiniais, o tai mums sukėlė teisėtą NERIMĄ. Mes – NE SAVO KELYJE. Abu nenoriai nužvelgėme apačioje plytintį tarpeklį, labai gilų, į kurį labai stačiai reikėtų leistis… Jonas lazda parodo – va ten mum ir reikia, TEN mūsų kelias….
Po vakar ne visai teisingos informacijos apie ‚gentle ascent‘ su siaubu suvokiu, kad ‚gentle descent‘ , matyt, irgi NĖRA ‚gentle at all‘
Einam, t.y. lipam, koja už kojos, atsargiai, labai atsargiai, nes traumuota koja maudžia, nes kojai nėra gerai, bet eiti reikia… Nusileidžiam, net vandens randam, gražu, siaura, takas nelabai aiškus, kol galiausiai jis virsta visai ne taku. Rieduliai užstoja praėjimą, tenka lipti per juos, kol belipant, man nuo galvos nukrenta ‚kibiras‘ ir aš stabdau arklius – ‚VISKAS, trauk aprašymą‘, sakau, o pati jau užuodžiu kažką labai labai NE TAIP.
IMG_4906.jpgWRONG WAY _ GO BACK, jei įžiūrėtumėte palmių viršūnes dešinėje apačioje, ten giliai yra tarpeklis kur mes ir nu-si-dan-gi-nome…
Ech… tuos XXX🤬XXX žodžius tikrai ne veltui išgalvojo, NEGALI žmogus konservuoti savyje emocijų, REIKIA jas išleisti į orą KAŽKOKIU pavidalu. Aš nedvejojau. Ir nuo tos sekundės pirma ėjau aš…. Jonas sakė matęs mūsų tako ženklą pakeliui į tarpeklį iš kurio teko kabarotis tuo pačiu ‚mūsų‘ taku atgal. Ir kai tą ženklą parodė, supratau, kad mano mieliausiam galima diagnozuoti perkaitimą – vietoje raudona-balta pažymėto kelio, mes nuėjome (nulipome tiksliau) geltona-balta pažymėtu tarpekliu…
Bet viskas LOGIŠKA, kai tik rytas – taip žemyn tarpekliu.
IMG_20190416_1834099.jpg

Visa tai DABAR kelia juoką, juolab, kad teisingas kelias, kai į jį sugrįžome, iki Playa Santiago buvo tikrai labai ‚gently descending‘ visus tuos 1000 metrų žemyn išbarstytus per 10 km. Bet kai kabarojomės viršun, iš didelį šulinį primenančio tarpeklio, į kurį mums iš viso nereikėjo lįsti, juokinga nebuvo, nes koja įsiskaudėjo ir teko kentėti visą kelią iki pakrantės. Bet kai ją pasiekėme, TEN, buvo galima išsimaudyti ir atgaivinti savo įkaitusius kūnus ir palengvėjusias galvas.
happyness.jpgOm
Playa Santiago – labai gražus miestukas, su tokiu žaviu lėktuvų pakilimo/nusileidimo taku virš prarajos, lyg tai būtų žaislinis oro uostas žaislinėje saloje. Gaila, krantinė jau koks pusmetis remontuojama, bet argi tai trukdo džiaugtis gyvenimu?! O TĄ dieną – labai juo džiaugėmės, žinojau, kad atsikėlus sekantį rytą nebereikės leistis į tarpeklį, TAČIAU pailsėjusi dieną, kitą, vėl EIČIAU ir EIČIAU, ir EIČIAU, kad tik kojos neštų ir Jonas kreivai skaitytų mūsų kelio ženklus 😉
Teide La Gomera hike.jpg

La Gomerą mylėsime ir ilgėsimės, nes emocijos, kurias patyrėme eidami YRA nepakartojamos, o prakaito ašaros – nėra karčios. Mes netgi spėjome mažu katamaranu (vietoje planuoto guagua ar taxi) iš Playa Santiago perplaukti į San Sebastianą, kur sėdome į didelį Fred Olsen‘ą, o šis parplukdė nusiplūkusius ir LABAI LAIMINGUS mus pas mergaites į Tenerifę ❤❤

Buen Viento, amigos!

Originalus straipsnio šaltinis: https://bezdzionesnuotykiai.com/2019/04/30/la-gomera-pesciomis-2-dalis/

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *